Clindamycin - Klindamicinas

Kas tai yra?

Sudėtis

Klindamicinas yra įvairių formų, įskaitant kapsules, injekcijas, gelius, kremus ir makšties žvakutes. Vaisto sudėtis gali skirtis priklausomai nuo išsiskyrimo formos, tačiau pagrindinė veiklioji medžiaga visada yra klindamicinas.

• Veiklioji medžiaga: klindamicinas (hidrochlorido arba fosfato pavidalu).
• Pagalbinės medžiagos gali būti laktozė, magnio stearatas, kukurūzų krakmolas (kapsulėms), benzilo alkoholis, natrio hidroksidas, vanduo. injekcinis (tirpalui), propilenglikolis, metilparabenas (geliui ir kremui

).

Kaip vartoti?

Klindamicino vartojimas priklauso nuo išsiskyrimo formos ir infekcijos pobūdžio. Norint pasiekti geriausią gydomąjį poveikį ir išvengti nepageidaujamų reakcijų, svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų ir nurodymų ant pakuotės.

1. Klindamicino kapsulės geriamos, dažniausiai 3–4 kartus per dieną, užsigeriant dideliu kiekiu vandens. Juos galima gerti neatsižvelgiant į valgymą, tačiau jei atsiranda virškinimo trakto diskomfortas, geriau juos gerti pavalgius.
2. Injekcinis tirpalas suleidžiamas į raumenis arba į veną, dažniausiai gydymo įstaigoje. Dozavimas ir vartojimo dažnumas priklauso nuo infekcijos sunkumo.
3. Pažeistos odos vietos klindamicino pagrindu tepamas geliu arba kremu plonu sluoksniu 1-2 kartus per dieną. Gydant spuogus, kurso trukmė gali būti kelios savaitės.

Kaip tai veikia?

Klindamicinas veikia bakterijų ląsteles blokuodamas baltymų sintezę, kuri yra būtina jų augimui ir dauginimuisi. Jo veikimo mechanizmas yra susijęs su bakterijų ribosomų prisijungimu, kuris sutrikdo baltymų molekulių surinkimo procesą. Nesugebėdamos susintetinti reikalingų baltymų, bakterijos praranda gebėjimą daugintis ir galiausiai miršta.

Šis antibiotikas ypač veiksmingas prieš gramteigiamus kokosus, tokius kaip stafilokokai ir streptokokai, taip pat kai kurias anaerobines bakterijas. Dėl savo veikimo mechanizmo klindamicinas padeda kovoti su infekcijomis, kurios dažnai yra atsparios kitų tipų antibiotikams.

Indikacijos

Klindamicinas skiriamas įvairioms infekcinėms ligoms, kurias sukelia jam jautrūs mikroorganizmai, gydyti. Šis vaistas vartojamas tiek ambulatoriškai, tiek stacionare ir yra naudojamas įvairių formų bakterinėms infekcijoms gydyti.

• Odos ir minkštųjų audinių infekcijos, įskaitant abscesus, celiulitą, užkrėstas žaizdas ir spuogus.
• Kaulų ir sąnarių infekcijos, pvz., osteomielitas.
• Kvėpavimo takų infekcijos, įskaitant pneumonija ir bronchitas.
• Uždegiminės dubens organų ligos, įskaitant endometritą ir salpingitą.
• Pilvo ertmės infekcijos, pvz., peritonitas.
• Sepsis, kurį sukelia jautrus klindamicinas mikroorganizmai

Kontraindikacijos

Nepaisant veiksmingumo, klindamicinas tinka ne visiems pacientams ir turi daugybę kontraindikacijų, į kurias svarbu atsižvelgti prieš pradedant gydymą. Šie apribojimai taikomi tiek bendrai sveikatai, tiek individualiai organizmo reakcijai į vaistą.

• Padidėjęs jautrumas arba alergija klindamicinui ar linkomicinui.
• Sunkus kepenų ir inkstų funkcijos sutrikimas, dėl kurio reikia koreguoti dozę.
• Su antibiotikais susijusio kolito, įskaitant pseudomembraninį kolitą, istorija.< /li>
• Nėštumas ir žindymo laikotarpis – vaistą galima vartoti tik laikantis griežtų indikacijų ir prižiūrint gydytojui.

Šalutinis poveikis

Kaip ir bet kuris antibiotikas, klindamicinas gali sukelti šalutinį poveikį, nors jis pasireiškia ne visiems pacientams. Vartojant vaistą svarbu būti atidiems savo būklei ir atsiradus nemaloniems simptomams kreiptis į gydytoją.

• Dažniausias šalutinis poveikis yra viduriavimas, kuris gali būti susijęs su žarnyno mikrofloros pokyčiais.
• Alerginės reakcijos, tokios kaip išbėrimas, niežulys ar net anafilaksinis šokas, gali pasireikšti pacientams, kuriems yra padidėjęs jautrumas vaistas.
• Kartais stebimas pilvo skausmas, pykinimas ir vėmimas, kuris gali būti dėl dirginančio vaisto poveikio virškinimo traktui.
• Retas, bet rimtas šalutinis poveikis yra pseudomembraninis kolitas , dėl kurio reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.
• Ilgai vartojant, gali išsivystyti atsparios bakterijų padermės, todėl būtinas specialus gydytojo stebėjimas.